Išplėstinė paieška
 
 
 
Pradžia>Teatras>Kūrybos procesas. Kūrybos laisvė
   
   
   
naudingas 0 / nenaudingas 0

Kūrybos procesas. Kūrybos laisvė

  
 
 
1234567891011121314151617
Aprašymas

Teatro esė apie jaunąjį aktorių teatre, mokykloje. Koks jis turi (turėtų) būti? Kaip pedagogas turėtų ruošti jaunąjį aktorių teatrui? Kūrybos procesas ir kūrybos laisvė. Pagrindiniai aktorinės psichotechnikos elementai. Veiksmas. Dėmesys. Vaizduotė. Įvykiai, jų tarpusavio ryšys. Įvykių vertinimas. Ryšys su partneriu. Tarpusavio sąveika.

Ištrauka

Vienas pagrindinių teatro pedagogikos klausimų – kaip paruošti aktorių. Šis klausimas ypač aktualus kalbant apie vaikų ir moksleivių teatrinę kūrybą. Ruošiant aktorių ir profesionaliai, ir saviveiklinei scenai, pedagogui iškyla tokie uždaviniai:
1. formuoti aktorių – asmenybę, t.y. mąstantį žmogų su gėrio ir blogio samprata, su savitomis idėjomis, moraliniais ir etiniais principais;
2. formuoti aktorių –"instrumentą" režisieriaus idėjomis ir siekiams perteikti;
3. formuoti aktorių – kūrėją, kuriantį meninį paveikslą scenoje.
Mokinių teatras turi specifinius tikslus ir uždavinius, kuriuos sąlygoja mokyklinė veikla. Pedagogas, dirbantis su vaikų kolektyvu, turi ne tik gerai išmanyti sceninės kūrybos, bet ir ugdymo būdus, įgalinančius vaiką kurti veidmenį. Prieš pradedant kalbėti apie šio proceso specifiką vaikų teatriniame kolektyve, reikia trumpai aptarti, kaip šį kūrybinį procesą apibūdina patyrę aktoriai, teatro praktikai.
Šiuo metu kūrybinio proceso mechanizmas rūpi daugeliui mokslo sričių: psichologijai, filosofijai, estetikai. Daugeliu atvejų apsiribojama kūrėjų psichologinių ypatybių studijavimu, kūrybai palankaus klimato problemomis, intelekto ir kūrybos ryšiais.
Aktorių savistatos medžiaga dėl aktorinio kūrybinio proceso specifiškumo užima ypatingą vietą kūrybinio proceso tyrinėjimuose. Aktoriaus kūryba yra dalis kolektyvinės teatrinės kūrybos. Be viso kolektyvo veiklos ji priklauso ir nuo žiūrovų dalyvavimo. Tokiu būdu žiūrovai taip pat turi tiesioginę įtaką kūrybiniam procesui.
Aktorius vienu metu yra kūrėjas, ir kūrybinė medžiaga. Jam reikalinga pastovi savistaba ir savikontrolė, būtinybė puoselėti savo vidaus pasaulį, siekti kuo geriau jį pažinti, apmąstyti ir įvertinti. Galima sakyti, kad K.Stanislavskio mokyklos aktoriaus sugebėjimai stebėti save yra pakankamai gerai išvystyti.
Remiantis teatro praktikų darbais, memuarine literatūra, pastabomis, laiškais ir t.t., kūrybinį procesą galima suskirstyti į keletą etapų. (Šią medžiagą yra surinkęs ir aptaręs Estijos Tartu universiteto mokslininkas psichologas K.Chango (48).
1.Medžiagos rinkimo ir vaidmens ruošimo etapas. Dauguma teatro praktikų (P.Karatyginas, E.Vachtangovas, A.Efrosas) pažymi, kad kūrybai reikia sąžiningai ir kruopščiai ruoštis, nes turi praeiti tam tikras laiko tarpas, kad užfiksuota medžiaga "susigulėtų" pasąmonėje. Visi jie pažymi, kad kuria pasąmonė, o sąmonė jai paruošia medžiagą, kuria paskui galima manipuliuoti. Tokiu būdu daroma išvada, kad reikia gerai "pažinoti" personažą, nes tik gerai žmogų pažįstant galime nuspėti jo elgseną tam tikromis sąlygomis. V.Nemirovičius – Dančenka taip pat pažymi, kad kuriant vaidmenį svarbu surinkti kuo daugiau medžiagos, ją kruopščiai išstudijuoti. Pagrindiniu informacijos šaltiniu nurodomi – autoriaus tekstas, paties aktoriaus gyvenimo patyrimas bei režisieriaus nurodymai. Dauguma praktikų dramaturgo tekstą laiko aktoriaus meno pagrindu. Todėl rekomenduojama personažo kūrimą pradėti nuo pažinties su autoriaus kūryba. Autoriaus tekste (dramoje) randama ir herojaus aplinka, išryškėja jo poelgių logika, pati personažo esmė. Būtina atkreipti dėmesį į autoriaus stilių, žiūrėti į personažą ir į visą pjesę nūdienos akimis.
Realistiniame teatre ypač pabrėžiamas teatro meno ryšys su gyvenimu. Apie gyvenimiškosios medžiagos svarbą nemažai yra rašę M.Ščepkinas, K.Stanislavskis, G.Tovstonogovas, pažymėdami, kad konkretiems vaidmenims galima panaudoti daug gyvenimiškų detalių.
Iš aktorių prisiminimų aišku, kad svarbiausiu faktoriumi, kuriant vaidmenį, yra režisierius. Režisierius privalo padėti ir padeda kuriant vaidmenį. Dažniausiai režisierius yra kūrybinės minties žadintojas. Tačiau literatūroje aprašomi ir tokie atvejai, kada režisieriaus aktyvumas nepadeda aktoriaus kūrybai. Dauguma aktorių labiausiai vertina režisierių, padedantį aktoriui kurti, o ne nurodantį "kaip kurti", gerbiantį aktoriaus nuomonę ir individualybę.
Šie išvardinti šaltiniai – toli gražu ne visa medžiaga, kuria naudojasi vaidmenį kuriantis aktorius. Svarbūs yra ir istoriniai šaltiniai, biografinė literatūra, kitų aktorių įtaka ir t.t. ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2010-10-18
DalykasTeatro namų darbas
KategorijaTeatras
TipasNamų darbai
Apimtis16 puslapių 
Literatūros šaltiniai0
Dydis39.28 KB
AutoriusTautvydas
Viso autoriaus darbų5 darbai
Metai2009 m
Klasė/kursas3
Mokytojas/DėstytojasFilipovič
Švietimo institucijaVilniaus kolegija
FakultetasPedagogikos fakultetas
Failo pavadinimasMicrosoft Word Kurybos procesas. Kurybos laisve [speros.lt].doc
 

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Namų darbai
  • 16 puslapių 
  • Vilniaus kolegija / 3 Klasė/kursas
  • Filipovič
  • 2009 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
0
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą