Išplėstinė paieška
 
 
 
Pradžia>Teatras>Lietuvos nacionalinio teatro raida
   
   
   
naudingas 0 / nenaudingas 0

Lietuvos nacionalinio teatro raida

  
 
 
1234567891011
Aprašymas

Įvadas. Darbo tikslas – apžvelgti Lietuvos nacionalinio teatro vystymąsi pirmosios ir antrosios sovietinės okupacijos laikotarpiu, 1940–1941, 1944–1990 metais. Lietuvos nacionalinio teatro raida. 1940–1941 metų teatrų sezonas. Lietuvos tarybinis teatras antrosios sovietinės okupacijos metais. Sovietmečio teatras Lietuvos visuomenėje. Išvados.

Ištrauka

Šis darbas skirtas Lietuvių sovietmečio teatro raidai ir ypatybėms apžvelgti. Darbo tikslas – apžvelgti Lietuvos nacionalinio teatro vystymąsi pirmosios ir antrosios sovietinės okupacijos laikotarpiu, 1940 – 1941, 1944 – 1990 metais. Darbo uždaviniai: išsiaiškinti kaip teatras veikė sovietmečio žmogaus sąmonę, t.y. kas jam buvo scenos menas – tik pramoga ar kažkas daugiau, kokie meniniai aspektai pasikeitė ar atsirado nacionaliniame teatre tarybiniais metais, kokie žmonės prisidėjo prie tarybinio (ir iš dalies šiuolaikinio) teatro kūrimosi, kokie buvo svarbiausi įvykiai ir lūžiai Lietuvos sovietinio teatro gyvenime. Darbe naudota literatūra ir straipsniai: J. Gaudrimo "Lietuvių tarybinis teatras 1940 – 1956 m.", A. Gaižučio "Lietuvių tarybinis dramos teatras 1957 – 1970 m.", A. Martšiūtės "Nacionalinės dramaturgijos modernėjimo porcesas", E. Klivio "Ecce homo: žmogaus reprezentacijų dinamika Lietuvos soviemečio teatre", R. Skendelienės "Teatras kaip dvasinių vertybių oazė socialistinėje visuomenėje", R. Vasinauskaitės "1990 – 1991 lietuvių teatras sociologijos požiūriu".

Lietuvių profesionalusis dramos teatras dar gana jaunas. Jis pradėjo formuotis vėliau nei kitos meno šakos, tokios kaip dailė, muzika, literatūra. Kol Lietuvoje nebuvo profesionaliojo teatro, svarbų vaidmenį šalies kultūriniame gyvenime vaidino mėgėjų, klojimo teatrai, vykę slapčia nuo carinės Rusijos valdžios žandarų. Būtent Palangos klojimo teatre buvo suvaidintas pirmasis lietuviškas spektaklis – tai V. Keturakio "Amerika pirtyje" (1899 m.). Vėliau slapti vaidinimai, žmonių noras pažinti ir tobulėti, pabėgti nuo kasdienių rūpesčių tapo profesionalaus teatro kūrimosi ištakomis. Nacionalinis teatras ėmė kurtis tada, kai lietuviškų – iš pradžių mėgėjiškų, vėliau pusiau profesionalių ir profesionalių – trupių repertuaruose atsirado nacionalinės pjesės, teatruose pradėjo dirbti ryškesni to meto aktoriai ir režisieriai: B. Dauguvietis, R. Juknevičius, K. Kymantaitė, J. Miltinis ir kiti. Svarbiu įvykiu teatriniame gyvenime tapo režisieriaus J. Vaičkaus suorganizuotos pirmosios lietuvių aktorių profesionalų mokyklos spektaklio "Žmonės" (pagal B. Vargšo – Laucevičiaus pjesę) premjera 1916 metais. Kai 1918 m. pabaigoje buvo paskelbta Tarybų valdžia Lietuvoje, V. Mickevičiaus – Kapsuko vadovaujama vyriausybė rūpinosi ir lietuvių profesionaliojo teatro steigimu. Lenkijos kariuomenei užėmus Vilnių, tarybinio teatro kūrimasis sustojo. Idėja atkurti nacionalinį teatrą atgaivinta tik 1940 – aisiais. Taigi nuo ketvirtojo dešimtmečio Lietuvoje prasideda intensyvus profesionalaus teatro kūrimasis .
Lietuvių nacionalinio teatro raidą galima skirti į du etapus: 1940 – 1941 metų sezoną ir į teatrinį gyvenimą nuo 1944 metų iki mūsų dienų. Lietuviško tarybinio teatro kūrimasis sutampa su pirmąja ir antrąja Lietuvos sovietizacijomis, t.y. 1940 – 1941 ir 1944 – 1990 metais. Teatro formavimosi procesas apėmė ne tik teatrų kolektyvus, bet ir aktorius.
Tarybinio teatro kūrėjai stengėsi atsikratyti anksčiau mėgėjiškame teatre vyravusiu buitiškumu, aktorių vaidybos pompastiškumu, primityviai interpretuojamais dramaturgijos kūriniais. Režisieriai savo spektakliuose daugiau dėmesio stengėsi skirti K. Stanislavskio idėjoms: jie reikalavo, jog aktoriai pamirštų patosą ir stengtųsi "įsigyventi" į vaidmenį, panirtų į jų kuriamo herojaus gyvenimą taip, tarsi jis būtų jų pačių. Aktoriai ieškojo naujų būdų žmogaus psichologinio paveikslo atskleidimui, išeidami į sceną, turėjo visiškai persikūnyti į savo personažo jausmus. Buvo ieškoma teatrinės tiesos, naujų poetinio meno galimybių, režisūros principų. Daug dėmesio K. Stanislavskio idėjų propagavimui skyrė B. Sruoga, A. Oleka – Žilinskas, o ypač J. Miltinis, įkūręs Panevėžio dramos teatrą ir ten plėtojęs tuo metu visiškai kitokį požiūrį į sceninį meną . ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2010-04-01
DalykasTeatro referatas
KategorijaTeatras
TipasReferatai
Apimtis10 puslapių 
Literatūros šaltiniai6 (šaltiniai yra cituojami)
Dydis24.36 KB
AutoriusRamunė
Viso autoriaus darbų1 darbas
Metai2008 m
Klasė/kursas1
Mokytojas/DėstytojasD. Vitkauskaitė
Švietimo institucijaVilniaus Universitetas
FakultetasIstorijos fakultetas
Failo pavadinimasMicrosoft Word Lietuvos nacionalinio teatro raida [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Referatai
  • 10 puslapių 
  • Vilniaus Universitetas / 1 Klasė/kursas
  • D. Vitkauskaitė
  • 2008 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
0
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą