Išplėstinė paieška
 
 
 
Pradžia>Teatras>Antikinis graikų teatras
   
   
   
-1
naudingas 0 / nenaudingas -1

Antikinis graikų teatras

  
 
 
1234567891011
Aprašymas

Įvadas. Dramos kilmė. Antikinio teatro įranga ir vaidinimų organizavimas. Dramų sandara. Teatro klestėjimo periodas. Dramų medžiaga. Teatras "Epidauras". Išvados.

Ištrauka

Sąvoka "Antika" reiškia senovės graikų ir romėnų pasaulį bei šių abiejų tautų kultūrą ir apima laikotarpį nuo Mikėnų laikų (apie 1250m. pr. Kr.) iki Vakarų Romos imperijos žlugimo (476m. po Kr.). Antikinė kultūra garsėja savo rašytiniais paminklais, architektūros statiniais, tapyba, skulptūra, mozaika.
Teatras – tai vieta, kur kasdieniai įvykiai tampa vaidyba. Tiek dabartinis, tiek antikinis teatrai mus nukelia į kitą pasaulį, kur nėra žodžių – tik mimika, judesiai ir jausmai.
Antikinis teatras nuo dabartinio skiriasi. Antikiniame teatre vaidinti galėjo tik vyrai, negalėjo buti vaidinamos smurto bei žiaurios scenos, o šiuolaikiniame teatre vaidinti galima viską, nėra apibrėžtų rėmų, kuriuose turi įtilpti aktorius. Taip pat skirtingai nei antikiniame teatre, dabartiniame - gali vaidinti ir moterys, ir vaikai.

Dramos žodis yra graikų kalbos ir reiškia veiksmą. Ten, kur įvykiai ne pasakojami, o vaidinami, ten reikia ieškoti ir dramos pradžios.
Graikų drama, kaip ir daugelio kitų tautų, yra išsirutuliojusi iš religinių apeigų. Jos būdavo keliamos vyno dievui Dionisui pagerbti. Tai dievas, kurį rodo mitai kaip didžius sielvartus kenčiantį ar pašėlusiai besilinksminantį. Jo garbei keliamos šventės buvo vadinamos dionisijomis. Dionisijos būdavo rengiamos tik du kartus per metus: pavasario pradžioje (kovo — balandžio mėn.) - vadinamos didžiosios dionisijos; ir - žiemos pabaigoje (sausio - vasario mėn.) - lenajos arba vynuogių spaudimo šventė.
Dionisijose ar lenajose graikai garbino savo dievą himnais, vadinamais ditirambais. Vienas asmuo korifėjus pasakodavo apie dievo Dioniso kovas, nelaimes arba apie juokingus jo gyvenimo nuotykius, o choras himnais reiškė savo sielvartą ar džiūgavimą dėl Dioniso nelaimių ar pasisekimų. Choro dalyviai, vaizduodami dievo palydovus satyrus, būdavo apsitaisę ožių kailiais. Graikiškai ožys vadinamas tragos; iš čia kilęs tragedijos pavadinimas: tragos ode = ožys giesmė. Tragedija vaizduodavo rimtuosius dievo gyvenimo nuotykius, o iš pasakojimų apie juokinguosius išaugo komedija.
Dioniso šventės buvo viešas kulto dalykas, palaikomas valstybės lygiai, kaip Olimpijoje, Delfuose ir kitur buvo rengiamos kitų dievų garbei muzikos rungtynės. Tačiau vaidinimuose netruko pasireikšti ir tautinis bei politinis gyvenimas. Korifėjus ir choras nepasitenkindavo vienais Dioniso nuotykiais; imdavo pasakoti apie mitų herojus, o paskui ir savo amžiaus įvykius. Kovos su persais dėl nepriklausomybės ypač sukėlė tautinį entuziazmą. Pergalei ir jos herojams paminėti dėkingi atėniečiai pastatė paminklą, rengė šventes su vaidinimais, į kuriuos suplaukdavo iš viso krašto. Tokiu būdu šalia religinių vaidinimų išlikusi tautinė tragedija kėlė graikų patriotizmą ir jungė visus kovai dėl laisvo gyvenimo. ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2006-05-02
DalykasTeatro referatas
KategorijaTeatras
TipasReferatai
Apimtis9 puslapiai 
Literatūros šaltiniai4
Dydis14.35 KB
AutoriusRūta
Viso autoriaus darbų2 darbai
Metai2005 m
Klasė/kursas2
Švietimo institucijaKauno kolegija
Failo pavadinimasMicrosoft Word Graiku antikinis teatras (kulturos istorija) [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Referatai
  • 9 puslapiai 
  • Kauno kolegija / 2 Klasė/kursas
  • 2005 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
0
-1
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą