Išplėstinė paieška
 
 
 
Pradžia>Teatras>Teatro teorija
   
   
   
-1
naudingas 0 / nenaudingas -1

Teatro teorija

  
 
 
123456789101112131415161718192021222324252627282930313233343536373839404142434445464748495051525354555657585960616263
Aprašymas

Teatro vadovėlio konspektas, parengtas pagal Robert W. Corrigan knygą "The World of the theatre" ("Teatro pasaulis"). Teatrinis įvykis. Kasdienybės teatrališkumas. Visas pasaulis yra scena. Teatrinės metaforos prigimtis. Teatrinis įvykis. Gyvas aktoriaus buvimas. Amžinas dabarties laikas. Lemties būdas. Mitas, ritualas ir teatras. Kuo teatras skiriasi nuo ritualo. Drama yra veiksmo imitacija. Imitacijų kilmė. Draminio veiksmo apibrėžimas. Veiksmo formos. Dramos formos. Tragedija. Tragiškas požiūris į gyvenimą. Tragedija ir nekaltumas. Skirtumai, pasirinkimai ir atsakomybė. Melodrama: nelaimės drama. Melodramos muzika. Komedija. Komiškas pasaulio vaizdas. Apsaugotas komedijos pasaulis. Komizmo ribos. Farsas. Farso dvasia. Tragikomedija. Tragikomedija ir modernus teatras. Čechovas ir tragikomiškoji vizija. Aktorius ir vaidmuo. Keturi aktoriaus asmenys. Žmogus realiame pasaulyje. Išgalvoto personažo perteikėjas. Atliekamo vaidmens sąveika su kitų aktorių atliekamais vaidmenimis. Surogatas pavyzdys arba gyvas menininko paveikslas publikai. Vaidinimo dinamika. Vaidybos pobūdis. Kūno svarba vaidinant. Aktorius lyg šamanas. Aktoriaus kelionė. Transformacija. Aktoriaus grįžimas. Aktorystės menas. Aktorių paruošimas. Kalba - dramaturgo priemonė. Režisierius ir spektaklis. Režisieriaus profesijos gimimas. Teatras tampa dideliu verslu. Režisieriaus-vadovo darbas. Pjesė - išeities taškas. Aktoriai. Režisierius-svarbiausias vadovas. Režisierius kaip gidas. Scenografas ir teatrinė erdvė. Erdvės transformacija. Scenografijos kūrimo procesas. Scenografo ir aktoriaus bendradarbiavimas. Dekoracijos. Kostiumai. Dekoracijos. Apšvietimas. Garsas ir muzika. Scenos ar vaidybinės erdvės vystymasis. Publika ir teatro veiksmas. Publika ir teatrinis įvykis. Muzikinis teatras. Avangardinis teatras. Segmentai ir vaizdingi pateikimai kaip struktūra. Serijinė struktūra. Reziumė. Teatras ir visuomenė. Kritiko vaidmuo.

Ištrauka

Teatras per savo istoriją išbandė įvairias formas - nuo vaidinimų Versalio Karališkuose Rūmuose XVII a. Prancūzijoje iki populiarių melodramų XIX a. Londone, džiazo stiliaus kabaretų paplitusių Berlyne 1920 - aisiais. Teatras turėjo daugybę veidų ir formų. Jis vis dar tebesikeičia kaip chameleonas. Tai tiesa, nes teatras atspindi visuomenę, kurioje jis egzistuoja. Teatras rodė besikeičiančius papročius ir manieras, gyvenimo būdą ir madą, vertybes ir publikos požiūrį. Tačiau, nepaisant to, jis tęsia tradiciją: aktorius vaidina publikai.
Tas pats aktualu ir šiandien. Mes turime gluminantį teatrinių formų mišinį. Nuo ryškaus, didžiulio ir atvirai komercinio Brodvėjaus iki toli esančios nesuprantamos eksperimentinės produkcijos nuošalioje palėpėje. Kaip ir praeityje ši plati įvairovė atspindi skirtingą mūsų visuomenės prigimtį. Tačiau be visų savo skirtumų šios teatrinės formos turi panašumą - kūrėjų siekį savo patirtį perteikti auditorijai. Vaidinimas koledžo kieme gali atrodyti tolimas Atėnų piliečių dalyvavimui Dionizo festivalio pastatymuose, bet šie įvykiai yra neatskiriamai susieti teatrinių elementų, nepaisančių laiko ar vietos.

KAS TAI YRA TEATRINIS ĮVYKIS?

Kas gi iš tikrųjų vyksta ant scenos? Ir kas gi yra ten, auditorijoje, toje į publiką virtusioje minioje? Ką reiškia atsiskleisti scenoje? Iš tikrųjų mes jau žinome, kad tai nepanašu į pasaulį, kurį mes pažįstame, tačiau koks "pasaulis" atsiskleidžia mumyse kiekvieną kartą, kai vyksta teatrinis vaidinimas? Tai dvasių ir demonų, laukinės fantazijos ir aukštų siekių karalystė. Tai vieta, kur jaučiama tamsa ir ryškiausia šviesa. Tai baimės ir praradimų pasaulis, tai triumfas, džiaugsmingas atlikimas. Įžengti į šį pasaulį reiškia įžengti į paslapties karalystę, ir kaip tik šis momentas iš tikrųjų yra "magiškas laikas" pačia giliausia prasme. Šios dvi temos - savaiminė teatrinio įvykio patirtis ir mūsų kito pasaulio sukurta patirtis – ir bus šios knygos temos. Mūsų tikslas— ištirti, ką Brooks Atkinson, ilgalaikis dramos kritikas iš New Yourk Times, įvardino kaip "aiškią mįslę", norėdamas išgauti atsakymus į tuos pagrindinius klausimus, kuriuos teatras pristato mums kiekvieną kartą, kai tik jis vyksta, nesvarbu, ar jis įtraukia puikiąją Niujorko publiką, ateinančią į naująją Brodvėjaus premjerą, grupelę koledžo studentų, daugelį žmonių, improvizuojančių kai kuriuose keliaujančiuose teatruose Londone ir Mineapolyje, ar tūkstantines minias, sėdinčias Graikijoje Epidauro laukuose ir žiūrinčias Sofoklio tragediją, pastatytą tame pačiame teatre daugiau kaip prieš 2500 metų. Šie klausimai kyla kiekvieną kartą: ar tai būtų Šekspyro tragedija, ar ekstravagantiška Brodvėjaus operetė, ar aristokratiška japonų No drama, ar Neil Saimsonso vėliausia komedija. Šių klausimų laikymasis padės mums suprasti mūsų pačių pojūčius, iškylančius mums kaip "gili mįslė" ir tamsi paslaptis kiekvieną kartą, kai užgęsta šviesos ir atsiveria uždanga.
Šiuose įvado puslapiuose jau kelis kartus buvo pavartotas terminas "teatrinis veiksmas". Kas slypi po juo? Pirmas dalykas, kurį mes žinome, yra tai, kad kai mes mąstome apie bet kokio teatrinio veiksmo kilmę, mąstome ir apie tai, kiek skirtingų elementų reikia sujungti, norint tai sukurti. Gyvi aktoriai sąveikauja vieni su kitais. Paprastai būna scenarijus, nors jis nebūtinai turi būti toks, kokį aktoriams parašė dramaturgas. Žodžiai ir garsai ištariami su įvairiomis tono, aukštumo ir intensyvumo variacijomis. Egzistuoja platūs ir ryžtingi judesiai, o gestai tokie subtilūs, kaip akių vokų mirkčiojimas. Tai gali būti mimika, o kartais – šokis. Ir tai yra variacijos, kurių forma keičiasi nuo vieno pastatymo iki kito, suteikdamos kiekvienam jų unikalumo. Visas šis veiksmas vyksta specialioje aplinkoje, kurią sukuria scenografas, ir ta aplinka apima viską: nuo paprasčiausios scenos atramos iki sudėtingiausių dekoracijų. Specialus apšvietimas ne tik apšviečia sceną, bet ir suteikia jai reikšmę bei nuotaiką. Čia taip pat būna garsiniai efektai bei speciali muzika. Kostiumai suteikia charakteriams tapatumą ir tuo pačiu metu juos maskuoja. Visus šiuos elementus sukuria bei koordinuoja režisierius. Teatrinio pastato aplinka ir atmosfera pati savaime (maža, intymi vieta ar plati žiūrovų salė) įtakoja teatro kokybę. Pagaliau svarbiausia yra tai, kad žmonės ateina vaidinti mūsų, susirinkusių žiūrėti, akivaizdoje. Visi šie elementai, apimantys pakankamai didelę žmonių grupę, yra sukombinuoti, sukurti tam, ką mes vadiname teatru. Visiškai aišku, kad teatras — tai aukščiausia kompleksinė meno rūšis. Bet nepaisant šio kompleksiškumo, įvairaus amžiaus žmonėms, įvairių socialinių klasių ir skirtingo patyrimo asmenims teatras visada yra pasiekiamas, prieinamas ir svarbus jų gyvenime.
Mes siejame teatrą su puikiomis dramomis, sukurtomis per visą istoriją: Sofoklio " Edipu karaliumi", Šekspyro "Hamletu", Ibseno "Heda Gabler " ir Čechovo "Vyšnių sodu". Bet teatro idėja yra daug platesnė nei vienos ar kitos dramos pastatymas.Teatras asocijuojasi su religiniais ritualais, cirku, visuomeninėmis šventėmis, iškilmingais karnavalais ir procesijomis, politinėmis ir socialinėmis ceremonijomis, sezoniniais festivaliais ir t.t. Šį sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti. Visi šie reiškiniai yra panašūs tuo, kad vienas ar daugiau atlikėjų jiems vykstant susitinka su publika. ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2005-10-31
DalykasTeatro konspektas
KategorijaTeatras
TipasKonspektai
Apimtis85 puslapiai 
Literatūros šaltiniai0
Dydis174.06 KB
AutoriusAndrius
Viso autoriaus darbų3 darbai
Metai2004 m
Klasė/kursas1
Mokytojas/DėstytojasV.Truskauskaitė
Švietimo institucijaVytauto Didžiojo Universitetas
Failo pavadinimasMicrosoft Word koriganas teatro kursui [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Konspektai
  • 85 puslapiai 
  • Vytauto Didžiojo Universitetas / 1 Klasė/kursas
  • V.Truskauskaitė
  • 2004 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
0
-1
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą