Išplėstinė paieška
 
 
 
Pradžia>Teatras>Modernistinis Pirandello teatras
   
   
   
naudingas 0 / nenaudingas 0

Modernistinis Pirandello teatras

  
 
 
1234567
Aprašymas

Modernizmas. Teatras. Pirandello drama "Šeši personažai ieško autoriaus". Pirandello gyvenimas ir kūryba.

Ištrauka

Kultūros istorijoje kito ir dramos žanras, ir teatro raiška. Antikos graikų teatras sukūrė tragediją, komediją ir satyrų dramą, viduramžių liturginę dramą keitė misterija, miraklis, moralitė, farsas, soti. Renesanso epochoje atsirado liaudies drama ir teatras, pramintas commedia dell'arte, o tragedija praturtėjo individo ir visuomenės konfliktais, užgimė istorinės kronikos, populiarėjo komedija. Baroko drama sintetino įvairias meno rūšis, plėtojo vaidybiškumą, akcentavo simbolinę ir alegorinę raišką. Klasicizmo tragedija pasižymėjo trijų vienumų reikalavimu. Klasicizmo epochoje klostėsi analitinė ir psichologinė teatro kryptis, komedija buvo siejama su didaktika. Šviečiamojo amžiaus drama kritikavo religinį fanatizmą ir tamsuoliškumą, tuometis teatras atsinaujino buitinėmis satyrinėmis pjesėmis, komedijomis, miestiečių drama. Buvo plėtojama istorinė drama. Racionaliąją švietimo dramą išstūmė aistringoji romantizmo drama, kuri skelbė menininko kūrybos laisvę, akylai stebėjo gėrio ir blogio kovą. XIX a. viduryje ir pabaigoje klostėsi realistinė, socialinė, psichologinė bei natūralistinė, simbolistinė, estetizmo dramos, kurios grindė kelią XX a. novatoriškiems modernizmo dramos eksperimentams.

Modernizmas (pranc. moderne - naujas, šiuolaikinis), XIX a. II pusės - XX a. naujoviškų meno krypčių teorija ir praktika, sukūrusi estetinių kriterijų, komponavimo ir stilistikos sistemą, kuri neigė tikrovės atspindėjimo funkciją, formavo kūrinį iš įvairių subloginio mąstymo lyčių, skelbė meno autonomijos šūkius, pradžioj turėjusius antiburžuazinio protesto, vėliau estetizmo reikšmę. Reiškė naujųjų laikų civilizacijos subrandintą meninę savimonę, kuri pasišovė būti istorijos progreso balsu. Opozicija klasicizmo, romantizmo, realizmo estetinėms normoms, maištas prieš amžinąsias vertybes ir autoritetus ženklino nuolat kintančio modernizmo raidą. Žmogaus dvasinė krizė - pagrindinė situacija, simbolistų suvokiama kaip nulemta visatos priešybių, ekspresionistų aiškinama individo nereikšmingumu masinės industrializacijos ir pasaulinių karų epochoje, siurrealistų traktuojama kaip pasąmonės veikla, absurdo teatro suprantama kaip totalinio būties absurdiškumo nuostata. Nevienalytė ir modernizmo meninė sandara, kaupta per ištisą šimtmetį tarpusavyje polemizuojančių krypčių, besiorientuojanti į eksperimentą, žanrinių formų difuziją, dinamišką kompoziciją, jungianti simboliką ir daiktiškumą, miesto panoramą ir mitą, intelektualines sąvokas ir alogizmą, įteisinusi XX a. meninėje apyvartoje erdvės ir laiko kaitą, asociacijų tinklą, sąmonės srautą, verlibrą, disonansiškus garsų ir vaizdų derinius ir kt. Plisdamas kartu su urbanizacijos ir techniškosios revoliucijos eiga, su reliatyvumo, indeterminizmo, žmonių susvetimėjimo ir giluminės psichologijos teorijomis, modernizmas stipriai veikė viso pasaulio nacionalines literatūras. Pretendavęs tapti tokia pat atskira meno epocha, kaip renesansas ar romantizmas, XX a. II pusėje išsisklaidė, neteko dominuojančios ir unifikuojančios galios. ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2005-07-22
DalykasTeatro referatas
KategorijaTeatras
TipasReferatai
Apimtis6 puslapiai 
Literatūros šaltiniai0
Dydis13.3 KB
AutoriusAgnė
Viso autoriaus darbų5 darbai
Metai2005 m
Klasė/kursas0
Mokytojas/DėstytojasI.Melnikova
Švietimo institucijaVilniaus Universitetas
Failo pavadinimasMicrosoft Word Modernistinis Pirandello teatras [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Referatai
  • 6 puslapiai 
  • Vilniaus Universitetas
  • I.Melnikova
  • 2005 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
0
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą